Apie šaltį, japonišką pirtį ir kitus dalykus

Labas rytas, Ryto puslapiai, 

jau seniai tiek daug mačiau sniego. Būdavo, kad parskrisdavau namo žiemą trupam, bet tokių pusnų nesu mačiusi jau labai seniai. Juha sakė, kad Suomijoj apie 60 cm sniego iškrito. O savaitgalį laukiame šalčių.

Pastebiu, kad sezonai keičiasi, oras taip pat, bet mano įpročiai ar gyvenimo stilius lieka toks pat. Aštuonerius metus žiemomis pro miegamojo langus žiūrėjau palmes, dabar matau sniegą. Galbūt kažkam tai atrodytų, kaip didžiulis pasikeitimas, bet mano jausmas, tarsi, niekas nebūtų pasikeitę. Mažiau kelionių, tiesa. Bet to jau kurį laiką norėjau. Nusėsti, pabūti, susifokusuoti. Dabar tam idealus metas.

Mano vyras vis skundžiasi oru. Suprantu, jis beveik trisdešimt metų pragyveno Tailande. Nors būtent jis ir buvo pokyčių iniciatorius, norėjo kraustytis į kitą šalį.Prieš porą metų svarstėm persikelti į Ispaniją. Balandžio mėnesį nuvykom į Costa del Sol. Šilčiausioje Ispanijos vietoje mes gerokai sušalom. Nors ką čia ir kalbėt, aš gebu sušalt ir Australijoj. Prie +35.

 Ir štai vėl kasryt ėmiau praustis po šaltu dušu. Pradžioj, žinoma, sustingstu. Bet man labai patinka tas oda bėgantis šiurpuliukų jausmas. Tarsi, atgimstu kiekvieną kartą. Galvoju apie tuos žmones, kurie maudosi eketėse. Nesu to bandžiusi ir nežinau, ar bandysiu. Kol kas aš neatradau aiškių įrodymų, kodėl turėčiau lįsti į eketę. 

Tiesa, Japonijoje kai lankiausi onsene, po saunos įlindau į ledukų vonią. Gal net kokiai minutei, dar net šiek tiek pasiirsčiau. Ten buvo labiau baseiniukas nei vonia. Tai gal tai užsiskaito? Onsenas - tai tradicinė vieša pirtis. Mane visi gąsdino, kad būsiu išvyta, nes ant kairės menties turiu tatuiruotę, o japonų kultūroje žmonės tatuiruojami tik kalėjimuose. Blogeriai ir socialiniai tinklai gąsdino, rašė, kad turiu užsiklijuoti ją pleistru. Ieškodama pleistro sugaišau bent valandą, o atvykusi užsiklijuoti pamiršau. Prisiminiau, kai jau gulėjau terminiam baseine - gerokai per vėlai Mano nuostabai, vos tik įžengus, iškart mane užkalbino garbaus amžiaus japonė. Ji kalbėjo su manim rusiškai. Tiesa, nedaug, vos kelis žodžius, bet labai didžiavosi, kad šią kalbą moka. O tatuiruotė niekam neužkliuvo (bent jau niekas neparodė ir nevijo lauk), nors buvau tik viena užsienietė tarp gausybės japonių. Keistas jausmas būti visai nuogai ir slapčia stebimai kelių dešimčių smalsių akių. Stebėjau ir aš, nusišypsodavau, kai mačiau, kad mane tarpusavyje apkalbinėja. Ne piktai, labiau vaikiškai. Galbūt, joms buvo įdomu, kaip čia aš viena moteris keliauju, ar kad susiradau vietinį onsen. O gal labiausiai jas domino manl krūtinė... Jos kalbėjo, vis paslapčiom nužiūrinėjo ir šypsojosi man. Aš šypsojausi atgal. Taip ir bendravom.

Mane japonai irgi nustebino. Spėkite, ką veikia moterys idealiai švarioje erdvioje saunoje, besikaitindamos? Žiūri televizorių. Gal 1,5 metro įstrižainės televizorius sumontuotas tiesiog tame karštyje. Tiesa, kiek supratau, kažkokiu specialiu stiklu uždengtas. Taip, visos tyloj ir žiūrėjom. Pradžioj filmukus, tada madų šou. Baseinų patalpose jau kiti televizoriai transliavo vietines žinias. Labai garsiai.Gal ir keistas būdas atsipalaiduoti,- pagalvojau. Visi mes turime skirtingus įsivaizdavimus apie poilsį. Bet ir aš grįžau pailsėjus.

Namų jausmas.